Rugsėjo 18–20 dienomis Mažeikių rajone buvo organizuotos Europos paveldo dienos tema „Paveldėkime savo ateitį“. Aplankytos kai kurios žymesnės rajono vietovės: Viekšniai, Tirkšliai, Seda, Grūstė, Renavas, Židikai. Pirmąją dieną susipažinti su Lietuvos valstybingumą atspindinčiu kultūros paveldu keliavo Mažeikių moksleiviai ir mokytojai, kitas dvi dienas – rajono gyventojai. Kelionę organizavo Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Kočiutė-Mačiulienė, kelionę vedė ir apie įsimintinas vietas pasakojo Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas, biologijos mokytojas ir kraštotyrininkas Algirdas Vilkas, kelionę finansavo Lietuvos kultūros paveldo departamentas ir rajono Savivaldybė.
Rugsėjo 18 d. moksleivius ir mokytojus į ekskursiją išlydėjo Savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė.
Kaimų istorijos
„Pirmą kartą Mažeikių vardas paminėtas 1661 m. Viekšnių seniūnijos metraštyje, o 1873 m. nutiestas geležinkelis į Jelgavą ir Liepoją. Neilgai trukus čia ėmė rastis sklypai ir buvo statomi namai, o 1895 m. Mažeikiuose jau gyveno virš dviejų tūkstančių gyventojų“, – pradėjo pasakojimą kelionės gidas A.Vilkas.
Netoli nuo Mažeikių esančio Naikių kaimo istorija prasideda taip pat 1661-aisiais. Pasak ekskursijos vadovo, šiame kaime esančio Naikių piliakalnio vardas jau išbrauktas iš kultūros paveldo sąrašų. Pačiame piliakalnio viduryje esanti didžiulė duobė tikriausiai atsirado Antrojo pasaulinio karo metais. Iš Naikių kaimo yra kilęs Lietuvos generalinio štabo pulkininkas Antanas Sidabras, gimęs gausioje 7 vaikų šeimoje.
Krakių kaimas dar vadinamas Paulianka. Čia buvo malūnas, priklausęs Rimgaudui Vaciui, kuris tą malūną nupirkęs iš žydo Maušo. Šiame kaime gimė daug žymių žmonių: 1871 m. – knygnešys Juozas Knabikas, 1897-aisiais – Nepriklausomos Lietuvos karininkas leitenantas Kazys Pundzius, 1900-aisiais – Juzefa Giniotaitė, kurios dukra Bronė Valantinaitė-Jokubonienė menininkė, o jos vyras Gediminas Jokubonis – skulptorius.
Milių kaimas ir Milių miškas, kuriame 2005 m. pastatytas paminklas 1948-aisiais žuvusiems „Alkos“ rinktinės partizanams, o 2011 m. – bunkeris, kurį galima aplankyti. 1982 m. atkastas Milių kapinynas, kuriame buvo surasti 8 kapai, vienas jų – visiškai nesuardytas. Šiame kaime ūkininkas Šarkis buvo pastatęs plytinę.
Įdomias istorijas turi nuo Mažeikių Sedos link esantys kaimai. Štai Ketūnuose gimė partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kurio vardu pavadinta Tirkšlių pagrindinė mokykla. Pašerkšnės kaime XVIII a. pradžioje gyveno net 7 žydai. Kuisių kaime buvo dideli durpynai ir pelkynai, todėl buvo labai daug uodų. Visai netoli Sedos esančiame Paežerės kaime gimė kalbininkė Irena Remenytė-Mažiulienė.
Nuo Viekšnių iki Sedos ir Grūstės
A. Vilko teigimu, rašytiniuose šaltiniuose Viekšniai minimi nuo 1253 m. 1656 m. miestelį sunaikino švedai, o dar po šimto metų Viekšniai gavo Magdeburgo teises. 1854 m. čia buvo pastatyta šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuri 1915 m. 
smarkiai nukentėjo nuo gaisro. Miestelyje yra išlikusi pati seniausia vaistinė, tačiau, pasak ekskursijos vadovo, Viekšnius labiausiai išgarsino broliai Biržiškos. „Visi trys buvo labai žymūs. Mykolas Biržiška (1882–1962) – istorikas, Nepriklausomybės akto signataras. Vaclovas Biržiška (1884–1956) – istorikas, politikas, teisininkas. Viktoras Biržiška (1886–1964) – matematikas, visuomenės veikėjas“, – pasakojo A. Vilkas.
Tirkšliai minimi XVI a. Pasak rašytinių šaltinių, XVII a. pradžioje čia dar buvo labai daug prietarų. 1630-ųjų birželio 12-oji Tirkšlių istorijoje – inkvizicijos teismo diena: ant laužo „už raganavimą“ buvo sudeginta Regina Kosciukienė, o kiek vėliau – dar dvi moterys. 1700-aisiais Tirkšliai labai smarkiai nukentėjo nuo Šiaurės karo, o 1710 m. – nuo maro epidemijos.
XVII a. pabaigoje buvo pastatytas Penkių širdžių koplytstulpis. Apie penkių metrų aukščio, stogą laiko keturi stulpeliai. Šio koplytstulpio atsiradimo versijų net kelios. Vieną jų plačiau papasakojo gidas A. Vilkas: „Puolant švedams, Tirkšlių savininkas ir Apuolės gynėjas Važinskis buvo išvykęs telkti kariuomenės, o Važinskienė su keturiais vaikais pasislėpusi viename iš dvaro požemių. Švedai pasigavo vieną iš tarnų, bet šis nieko nepasakęs, todėl švedai jį nužudę. Pats dvarininkas, parvykęs namo, savo šeimos narius rado gyvus ir sveikus, o sužinojęs apie tarno ištikimybę, pastatė Penkių širdžių koplytstulpį.“
Tirkšliuose esanti Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo pastatyta 1766 m. 1936 m. sudegė, o jau 1937–1939 m. pastatyta dabartinė bažnyčia.
A.Vilko teigimu, Seda žinoma nuo XIII a., o XV a. šis miestelis buvo prekybos centras. Sedoje kurį laiką gyveno ir dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kurio atminimui prie Šv. Jono Nepomuko bažnytėlės pastatytas biustas. Taip pat čia stovi paminklas Vytautui Didžiajam ir koplytstulpis kalbininkui Adomui Šoblinskui. Dar šalia bažnytėlės yra taip vadinamasis „magazinas“, o kiek tolėliau esantis buvęs Plechavičiaus vandens malūnas gyvena naują gyvenimą. Sedoje taip pat yra Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapas, įamžinta žydų žudynių vieta.
Pasak ekskursijos vadovo, Grūstė minima nuo 1253 m. Tai viena seniausių rajono vietovių. 1928 m. čia Grūstės šaulių grandis savo lėšomis pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti. Paminklas restautuotas 1934 m., o galutinai sutvarkytas 1988 m.
Pavadinimų kilmė
Mažeikių rajone yra apie 200 kaimų, kurių pavadinimų kilmė labai įvairi. A.Vilkas kreipėsi į moksleivius, klausdamas, nuo ko kilo kaimų pavadinimai. Pirmasis atsakymas buvo, kad tai nuo upių ir upelių pavadinimų: Paventės, Pašerkšnės, Pavirvytės, Purvėnų ir kiti kaimų pavadinimai. Antra versija – nuo pavardžių: Ukrinai, Bružai, Dargiai, Jonaičiai, Petraičiai. Taip pat įdomūs kaimų pavadinimai, kilę nuo augalų pavadinimų: Pumpurų, Liepkalnio, Spurganų.
Renavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. XVII a. pabaigoje šio dvaro šeimininkais tapo Renne giminė. Dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją, o kadangi vienas iš paveldėtojų – Antanas Renne – vaikų neturėjo, tai visą turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871–1910).
Šiuo metu Renavo dvaro sodyba restauruota. Lankytojai gali pamatyti grafo kabinetą, grafienės kambarį, vyrų ir damų salonus tokius, kokie jie buvo tada, kai gyveno dvarininkai. Taip pat eksponuojamos autentiškos grafo taurių ir pietų servizo kolekcijos. Ekskursantams atnaujintas Renavo dvaro rūmų sales aprodė ir apie jas pasakojo salių prižiūrėtoja Regina Rakauskienė.
Viktorina-konkursas
R. Končiutės-Mačiulienės teigimu, Europos paveldo dienos Lietuvoje minimos 22-ąjį kartą: „Kiekvienais metais pasirenkama skirtinga tema. Šių metų tema „Paveldėkime savo ateitį“ skirta pasiruošimui artėjančiam Lietuvos Nepriklausonybės šimtmečiui, todėl ir ieškome objektų, atspindinčių Lietuvos valstybingumą.“
Renavo dvaro rūmuose ekskursijoje dalyvavusiems moksleiviams surengtas konkursas-viktorina. Daugiausiai atsakiusieji į R.Končiutės-Mačiulienės užduotus klausimus apdovanoti prizais, kuriuos įteikė Savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė Violenita Juškevičiūtė. Nepralenkiamas buvo Ignas Vydeika iš Ukrinų, ne tik surinkęs daugiausia atsakymų, bet dar ir padainavęs. Prizus taip pat pelnė Modestas Kyzikas iš Daubiškių pagrindinės mokyklos, Justina Liatkutė iš Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinės mokyklos bei kiti.
Grįždami į Mažeikius ekskursantai dar užsuko į Židikus, kur taip pat yra paminklas Lietuvos Nepriklausomybei, o Ukrinuose aplankė bene vienintelį išlikusį baudžiavos panaikinimui skirtą paminklą. Jo autorius – talentingas liaudies meistras Steponas Gailevičius (1818–1885).
Valerija KVEDARAITĖ
