Planetų evoliucija dažnai nagrinėjama atsietai nuo jų aplinkos, tolimesnės už pačią žvaigždės sistemą. Dažniausiai tai yra gera prielaida – Saulės sistemos planetoms nesvarbu, kaip šviečia Kentauro Alfa.
Tačiau išoriniai veiksniai, pavyzdžiui stipri ultravioletinė spinduliuotė, gali paveikti planetas. Dabar paskelbtas tyrimas, kuriame nagrinėjamas galimas aktyvaus branduolio poveikis netoli esančių žvaigždžių planetoms.
Nustatyta, kad mūsų Galaktikos centre iki 20 parsekų nuotolio nuo supermasyvios juodosios skylės esančios Neptūno tipo planetos gali būti paverčiamos superžemėmis.
Neptūnus gaubia dujų ir ledo apvalkalas, bet juodosios skylės aktyvumo epizodo metu sklindanti ultravioletinė spinduliuotė tą apvalkalą nupučia. Todėl Galaktikos centre gali būti santykinai daugiau superžemių, nei kitose Galaktikos vietose, pavyzdžiui Saulės aplinkoje.
Superžemės yra laikomos tinkamiausiomis planetomis gyvybei atsirasti ir vystytis, taigi jei aktyvaus branduolio spinduliuotė nesunaikina vandens ir gyvybės užuomazgų šių superžemių paviršiuje, centrinėje Paukščių Tako dalyje gyvybės gali būti labai daug.
Maža to, žvaigždės, taigi ir planetos, ten išsidėsčiusios apie 10 milijonų kartų tankiau, nei Saulės aplinkoje, todėl asteroidai ir kometos turi daug daugiau šansų pernešti gyvybę iš vienos planetos į kitą.
Technologijos.lt
