Birželio 3 dieną minėjome Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-metį, o birželio 30–liepos 6 dienomis Vilniuje vyksta jubiliejinė, dvidešimtoji Lietuvos šimtmečio Dainų šventė „Vardan tos…“.
Kas yra dalyvavęs Dainų šventėje, tos patirties nepamirš niekada. Kaip ir tas, kuriam teko gyventi Sąjūdžio laiku, prasidėjusiu 1988 m. ir keliems metams užvaldžiusiu Lietuvoje gyvenančių žmonių mintis ir gyvenimus. Kalbamės su poetu, filosofu ir kultūrologu dr. Vytautu RUBAVIČIUMI, teigiančiu, kad Sąjūdis būtų buvęs kitoks, jei mūsų tauta nebūtų turėjusi Dainų švenčių patirties, kad Dainų šventė – tarsi lietuviškos tapatybės apeigos, kurias atliekant tauta stiprėjo, o sustiprėjusi pareikalavo jai priklausančios laisvės.
Dainų šventė, išlikdama gyvosios kultūros reiškiniu, vis dar atlieka vienijantį vaidmenį, bet ar bendras dainavimas ir Sąjūdžio atmintis, minint jo trisdešimtmetį, dar padeda išlaikyti kultūrinį ir pilietinį tautos gyvastingumą? Klausinėjo Lina Leparskienė.
Norėčiau mūsų pokalbyje susieti Dainų šventę su Sąjūdžiu. Šis prieš trisdešimt metų prasidėjęs visuomeninis politinis judėjimas neatsiejamas nuo vadinamosios dainuojančios revoliucijos. Ar tas sąjūdinis dainavimas turi ryšį su Dainų švente? Juk Dainų šventė – kruopščiai surežisuotas renginys, viskas joje sužiūrėta, kas ir ką turi daryti. O Sąjūdis, nors radosi dėsningai, bet drauge ir spontaniškai, tokio dalyko nesurežisuosi. Vis dėlto dainos atsiradimas šiame vyksme neišvengiamai skatina abu šiuos įvykius gretinti.
Man tas ryšys yra esminis. Tai lietuvybės tvirtinimas. Paminėti du žodžiai: „dainuojanti“ ir „revoliucija“. Revoliucijos sąvokos nepriimu, nes mes laisvinomės iš okupacijos, Sąjūdis buvo nacionalinio išsivadavimo proveržis. Revoliucijos yra susijusios su tarpluominiais tos pačios visuomenės santykiais, revoliucija pakeičia valdančius luomus. Sąjūdinį laiką ir vyksmą derėtų įvardinti kaip nacionalinio išsivadavimo proveržį. Toks įvardijimas tikslesnis ir istoriniu, ir politologiniu požiūriu. O žodis „dainuojanti“ yra esmiškai prisišliejęs prie Sąjūdžio reikšmės. Mitinguota dainuojant ir dainuojant mitinguota. Žmonės dainuodavo ir dainuodami verkdavo, nes dainuodavo laisvai, įgaudavo ašaras spaudžiantį laisvės kvėpavimą. Kai žmonės dainuoja kartu, jie skelbia ir įtvirtina savo bendrystę. Vienaip ar kitaip toji bendrystė įgauna tam tikrą formą. Ir šiuo atžvilgiu dera kalbėti kaip tik apie apeiginę formą. Dainų šventės visą laiką būdavo ir apeigos.
Bendras dainavimas visuomet yra režisuojamas, konstruojamas, tačiau svarbiausiu dėmeniu išlieka vidinis ritualo šventumo išgyvenimas. Apskritai nesama švenčių be ritualų, o ritualu gaivinama amžinybė. Kartotė ritualizuotais pavidalais perteikia gilią sąsają su istorija bei gyvenamuoju laiku ir šitaip įprasmina dabartį. Ritualizuotas lietuvybės išgyvenimas dainų šventėse buvo vienas esminių veiksnių, palaikęs mūsų tapatybę, neleidęs jai visiškai sutarybėti. Juk kaip buvo dainuojama? Gimtąja kalba! Bendras ritualinis dainavimas virsta giedojimu, kurio metu kalba įgauna aukščiausią šventumo raišką. Manau, kad tų sakralumo apraiškų, kurias palaikė Dainų šventė, buvo daug. Žmonės jas jautė, išgyveno ir jomis dalijosi. Čia aš įžvelgiu gelminį ryšį su Sąjūdžiu. Jei būtume stokoję tokių gyvybingų ritualinių lietuvybės raiškos būdų, kaip dainų šventės, tai Sąjūdis būtų buvęs kitoks.
Žinau, kad indams susižavėjimą kelia faktas, kad ir mūsų išsilaisvinimas buvo taikus, su dainomis.
Taip, tokį reiškinį jie išsyk susieja su Mahatmos Gandžio veikla. Indai panašiai laisvinosi iš britų valdžios. Jų tikėjimai moko, kad pasaulis kuriasi iš garso, kad jis yra vibracinis, ir tos vibracijos palaiko gyvastingumą. Giedojimas yra egzistenciškai svarbus, jis palaiko ryšį su dieviškais dalykais ir tvirtina pasaulio tvarką. Giedantis žmogus saistosi su pasaulio tvermės ir raidos ritmais.
Sąjūdžio metu dainavo ne profesionalai, tiesiog visi žmonės. O Dainų šventė siekia sutelkti ir atrinkti gebančius dainuoti. Gal tas profesionalumo momentas šiuos įvykius skiria?
Atskiria, bet drauge ir jungia. Juk tokie sakralūs giedojimai, kaip antai sutartinės, irgi ne profesionalų giedami. Kita vertus, visą gyvenimą dainuojančios mūsų kaimų ir miestelių moterys bei vyrai – argi jie ne profesionalai savo aplinkos ir kultūros terpėje? Meistrystės aspektas etninėje kultūroje, taip pat ir visuose amatuose, visuomet buvo labai gerai jaučiamas. Dabar mes išskiriame muzikinio išsilavinimo kriterijų, tačiau jo nereikėtų sureikšminti.
Nepamirškime, kas buvo dainų švenčių dalyviai: mokiniai, studentai, darboviečių kolektyvai, etnografiniai ansambliai. Tai paprasti žmonės. Tokie pat, kokie rinkosi išdainuoti laisvės troškimo Sąjūdžio metu. Dainų šventėje styguojama tik pačios šventės struktūra. Visa kita padaro žmonės, kurie pirmiausia nori dainuoti bei giedoti, nori išgyventi dainavimu kildinamą bendrystę ir teigti ją pasauliui.
Ar forma vis dėlto nėra totalizuojantis reiškinys, iš kurio kai kuriais atvejais norėtųsi vaduotis? Gal forma pernelyg įkalina Dainų šventės galimybes?
Forma visuomet turi totalumo aspektą. Tačiau įsivaizduokime beformius dalykus! Visi diskursai yra paveikūs, jie kreipia mąstymą tam tikra linkme. Formos neigimo diskursas, mano galva, yra toks pats totalitarinis, kaip ir formą teigiantis. Visur turime suvokti tam tikras išlygas. Juk tos pačios apeigos niekuomet nebūna identiškos. Toje pačioje šalyje, regione tuoktuvės ar laidotuvės, nors ir atliekamos pagal tą pačią formą, niekada nevyks vienodai. Ta pati Dainų šventė prieš ketverius metus buvo vienokia, o šiemet jau visai kitokia, nors ir ta pati. Dalyvaus kiti žmonės, bus kitas laikas, kita nuotaika. Forma nepajėgi suvaldyti gyvenimo, nenumatytų dalykų, santykių. Ar galima atsakyti į klausimą, kokia yra dviejų sąžiningų žmonių bendravimo forma?
Gal formos sąvoką pernelyg tiesmukai taikome reiškiniams, kurių negalima taip apibūdinti. Kaip tik žmonių santykiai negali būti apibūdinami per formos sampratą, nes prasmę turintys santykiai visąlaik mainosi. Kadangi Dainų šventė organizuojama centralizuotai, ji reguliuojama scenarijų, valdžios institucijų, dėl to įtariai įžiūrime formą – sustabarėjusius ir valdžios tvirtinamus scenarinius santykius. Valdžiai perėmus organizacinius rūpesčius, laisvinantį jos vaidmenį pajuntame, kai numatomos laisvos kūrybinės žmonių raiškos vietos ir progos. Taip pat galime matyti ir suvaržymus, kai valdžia naudoja scenarijų saviems tikslams. Sovietinės okupacijos metu Dainų šventė buvo pajungta ideologinei sistemai, tačiau pačioje šventėje įžiūrėtina daugiau dalykų. Pirmiausia pasistenkime suvokti, kodėl sovietų valdžia apskritai atgaivino smetoniško laiko šventę.
Gal ir okupacinėje valdžioje buvo žmonių, kuriems rūpėjo ne tik sovietizacija, bet ir bendražmogiški dalykai?
Pirmoji Dainų šventė buvo surengta tuoj po karo, 1946 metais. Greičiausiai tuo metu sutapo vietinių ir okupantų nuomonė dėl švenčių reikalingumo. Manau, kad tada valdžia kėlė sau tikslą kurti tarybinę kultūrą, pasitelkiant tam tikrus etninės kultūros elementus. Moksliškiau kalbant, buvo laikomasi susikurtos ideologinės politinės nuostatos nacionalinę kultūrinę ir meninę raišką „pripildyti“ socialistinio turinio: socialistinis turinys tautine ar etnine forma. Tačiau iš šventinių ir apeiginių vyksmų turėjo būti „išstumtas“ religinis ir visoks simbolinis su praeitimi siejantis turinys.
Buvo laikomasi susikurtos ideologinės politinės nuostatos nacionalinę kultūrinę ir meninę raišką „pripildyti“ socialistinio turinio: socialistinis turinys tautine ar etnine forma. Tačiau iš šventinių ir apeiginių vyksmų turėjo būti „išstumtas“ religinis ir visoks simbolinis su praeitimi siejantis turinys.
Mūsų atveju, išdildytos sąsajos su smetonine Lietuva. Be to, po karo žiaurumų žmonėms reikėjo ir linksmybės, poilsio, atgaivos. Šventė turėjo rodyti, sakytume, okupanto „priimtiną veidą“, taip pat ir savaip pridengti trėmimų baisybes. Tad buvo atgaivinta dainų švenčių tradicija, kad susibūrę žmonės atliktų savaip tradicines, bet jau socialistines apeigas, o pati šventė jau sietųsi su kitomis sovietinėmis ritualinėmis šventėmis – Spalio revoliucijos, Didžiojo tėvynės karo, Gegužės pirmosios. Tačiau okupacinė valdžia neatsižvelgė į pamatinį lietuvių, kaip ir kitų tautų, kultūros tikslingumą – tautinio tapatumo, lietuvybės ir jos ryšių su gimtine stiprinimą.
Gal kažkuriuo metu tai, kas lietuviška, neprieštaravo kai kurioms neutralioms tarybiškumo apraiškoms? Kalbu ne tiek apie Ramuvos judėjimą ar gilesnius tautos gyvenimo matmenis, bet apie bendrą visuomenės kultūrinį būvį.
Tie tarybiškumo bruožai buvo įdiegti į kultūrą. Dalis jų buvo teigiami ar neutralūs (brolybė, lygybė ir pan.), kiti – kryptingai denacionalizuojantys, išlietuvinantys, verčiantys žmogų grynai rusakalbiu tarybiniu piliečiu, nebeturinčiu sąsajų su savo gimtine. Tačiau ir šiuo metu regime, kaip tikslingai veikia išnacionalinanti bei išvalstybinanti globalizacijos logika. Tik jau be prievartinių trėmimų, o garbinamos darbo jėgos judėjimo laisvės pagrindu.
Kai kurie dalykai Dainų šventėse yra akivaizdžiai paveldėti iš sovietmečio. Tai nemaža dalimi ulėmė jų tęstinumas. Klausimas vienas – ar dabar mums reikia muštis į krūtinę dėl būtų ir nebūtų nuodėmių? Ar vis dėlto galime ramiai stebėti istorijos tėkmę, matyti Dainų šventes kaip nenutrūkusį kultūros procesą?
Manau, kad turėtume žvelgti kaip į istorinę raidą. Žinoma, vertinant objektyvumas sunkiai įmanomas, nes mes kalbame apie socialinę, žmonių santykių „materiją“, kurioje veikia kitokie nei gamtamokslinio tyrimo kriterijai. Sąžiningumo, padorumo ir kitų žmonių santykius reguliuojančių dalykų niekaip objektyviai neišmatuosime. Vieni labiau linkę įžvelgti mūsų tradicinės kultūros ir papročių perdavą, kitiems tai nelabai svarbu, treti įžiūri tokį tarybinį paveldą, nuo kurio visomis išgalėms reikia laisvintis. Aš manau, kad atsisakyti praeities nereikia, juolab kad ir neįmanoma. Kai tarybinį paveldą vertiname per okupacijos prizmę, turime nepamiršti, kad vis dėlto mes išgyvenome.
Kai sakome, kad reikia atsisveikinti su okupacijos meto paveldu ir tapti naujais, kitokiais žmonėmis, turime suvokti, kad tautos, kaip ir žmogaus gyvenime nebūna pertrūkių. Ar tu buvai teistas, ar tremtas, ar išvykęs – tu vis tiek buvai. Nei nacių, nei sovietų okupacijos metai nepertraukė tautos gyvenimo. Tad praeityje turime matyti išlikimo būdus. Daugelis žmonių, kaip ir aš, augome tarybiniais metais, buvome vadinami ir save laikėme tarybiniais žmonėmis. Sovietinio totalitarizmo baisumai nugulė tėvų atmintyje, kurios jie nebuvo linkę atverti, gerai žinodami atviravimų pasekmes. Kai neturi kitokio gyvenimo, atrodo, kad taip ir turi būti. Klausimas – kaip sąmoningai gyvenome, kiek kūrybinės dvasios skyrėme savai lietuvių kultūrai puoselėti. Vertybės savaime neegzistuoja. Jas visą laiką reikia permąstyti ir tvirtinti kūrybine veikla. Ne tik dainų šventės, bet ir ramuviečių judėjimas, poezijos pavasariai bylojo apie lietuvių kalbos sušventinimą – kalba buvo iškelta kaip mūsų tapatybės pagrindas ir dvasia. Tarybiniais metais kalbos gyvastis buvo palaikoma meno formomis. Štai kad ir teatras. Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos spektakliuose visi staiga pajutome bendrą pagavą, žodis „Lie-tu-va“ būdavo išgiedamas ir skanduojamas su ašaromis akyse... Tos ritualinės apeiginės pagavos neišvengiamai smelkiasi į žmonių sąmonę ir vienija juos, nepaisant to, kokiomis politinėmis sąlygomis gyvenama.
Folkloro judėjimas kilo sovietmečiui ritantis į antrą pusę. Jį galima vertinti kaip žmonių poreikį esmingiau išreikšti savo ryšį su lietuvybe, etnine kultūra, atsitolinant nuo esamų viešojo kultūrinio gyvenimo formų, nuo Dainų šventės masiškumo ir neišvengiamai išnyrančios oficialiąją ideologiją reiškiančios simbolikos.
Galima sakyti ir taip. Vis dėlto, mano galva, etniniai judėjimai buvo susiję su tais pačiais žmonėmis, kurie dalyvaudavo ir dainų šventėse. Reikia nepamirši vieno svarbaus, bet dažnai apeinamo dalyko – infrastruktūros, kuri buvo sukurta dainų šventėms pasirengti. Juk joms buvo rengiamasi nepertraukiamai (ko gero, dabar ta infrastruktūra yra gerokai sumenkusi). Respublikinių dainų švenčių rengėjai sukūrė visą šalį apimančią, šventėms ruošti reikalingą ir nepertraukiamai veikiančią infrastruktūrą, įtraukusią švietimo ir aukštojo mokslo sistemas, visų tipų mokymo įstaigas. Svarbi tos infrastruktūros dalis buvo urbanizuojant Lietuvą beveik visus rajonus bei kolūkius apėmęs kultūros namų tinklas, kuriame būrėsi įvairiausi saviveikliniai būreliai ir kolektyvai. Įstrigo atmintin estų kultūros srities institucionalizacijos tyrinėtojo Aeto Annisto mintys, jog kaip tik tas tinklas buvęs nepaprastai svarbus estiškumui ir nacionalistinei jausenai palaikyti, nes po išoriniu sovietinės ideologinės hegemonijos luobu suteikė daug galimybių burtis žmonėms ir plėtoti iš dalies savarankišką kultūrinę veiklą, stiprinančią nacionalistinės kultūrinės raiškos įgūdžius bei naujoves. Jo manymu, tai kultūrinei raiškai plėstis ir stiprėti paradoksaliu būdu padėjo valstybės, taip pat ir kolūkių vadovų skiriamas deramas kultūros srities finansavimas.
Ar ne taip buvo ir Lietuvoje? Čia jau nuo 1964 metų imtos rengti ir respublikinės moksleivių dainų šventės, tad į šventinį pasiruošimą buvo įtraukta daugybė vaikų ir jaunimo. Šventinis sąjūdis skatino burti vaikų liaudies dainų bei šokių kolektyvus, atsirado respublikinių moksleivių, taip pat studentų dainų švenčių tradicijos, kurios susiaudė į vieną lyg ir nesibaigiančios lietuvių ir lietuvybės šventės audinį. Į šventės rengimą pačiu aukščiausiu lygiu įsitraukdavo vadinamieji partiniai bei tarybiniai respublikinio ir vietinio lygmens organai. Juk šventė – respublikinė. Pasiruošimo sistema veikė savaip priešindamasi sovietiniam indoktrinavimui ir tarybinimui.
Suprantama, visi kuo puikiausiai suvokė tam tikras okupacinės valdžios primestas kasdienio gyvenimo taisykles. Žmonės gana laisvai pasirinkdavo programas, bet juk niekam į galvą nešaudavo, pavyzdžiui, pasirodyti su partizanų dainų programa. Į kraują įsismelkęs pokario trėmimų siaubas buvo pirminė savicenzūros „struktūra“. Tačiau daugelis dalykų priklausė nuo žmonių kūrybinių gebėjimų ir išmonės šventei parengtus sumanymus pateikti taip, kad programos prasprūstų pro ideologinę cenzūrą. Pasiruošimo vyksmas nebuvo taip griežtai reglamentuotas, kaip Respublikinės dainų šventės scenarijus. Esu linkęs daryti kiek paradoksalią išvadą, kad Dainų šventės organizacinis darbas ir šventimo vyksmas, nepaisant jo taikymo prie sovietinės ideologijos, savaip pajungė okupacinius valdžios organus lietuvių bendrystės jausenai ugdyti ir lietuvybei palaikyti. Suprantama, jau ne nacionalinei, valstybingumą įgavusiai, o etnokultūrinei ar liaudies lietuvybei. Todėl mes buvome ir esame Dainų šventės šalis, nes ne tik švenčiame tą šventę, bet ir nepaliaujame jai ruoštis.
Gilinantis į sovietmečiu vykusių dainų švenčių poveikį visuomenei, lietuvybės bruožų ugdymui dalyvių ir žiūrovų sąmonėje, jų reikšmę palaikant tautinę dvasią ir lietuvių kalbą, galima tvirtinti, kad sovietiniams ideologams jokiomis politinėmis bei ideologinėmis priemonėmis nepavyko perlaužti pirminio, sakytume, kultūros sistemos „užprogramuoto“ lietuvybės palaikymo ir tvirtinimo tikslingumo. Suprantama, susidurdama su visa apimančiu ir nepaprastai išmoningu valstybiniu politiniu ideologiniu spaudimu, įgaunančiu ir atvirų represijų pavidalą, lietuvybės raiška, jos simbolinis turinys kito. Tačiau stiprėjo vidinis šventės dalyvių nusiteikimas – atlikti lietuvių kalbos ir bendrystės jausenos apeigas, kuriose buvo jaučiamas bei išgyvenamas ir kultūrinėje atmintyje glūdintis ryšys su smetonine Lietuva. Šventė vyko lietuvių kalbos, garsyno, etninių regionų tradicijų puoselėjimo ir jų kultūrinio kūrybinio prikėlimo terpėje. 1950 metais šventė buvo išplėsta – imta rengti ir Šokių dieną, kuri sustiprino ritualinį, simbolinį ir sykiu performatyvųjį šventės aspektą. Tad šventės rengimas, jos infrastruktūrinio tinklo plėtimas vyko kaip savaiminis pamatinio kultūros tikslingumo palaikyti lietuvybę stiprinimas, drauge ir kultūrinis priešinimasis sovietinimui bei rusinimui. Tokia linkme veikė ir įvairūs, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi darbai. Pavyzdžiui, lietuvišką vizualinę šventės raišką liudijo liaudies kostiumai, kuriais puošdavosi ne tik pagrindinės šventės dalyviai: jau 1955 metais buvo pasiūta 35 tūkst. liaudies kostiumų, imta masiškai gaminti skudučius ir kankles.
Tai lyg kokia kultūrinė Dainų šventės ekosistema, kur viskas darniai susiję priežastiniais ryšiais.
Taip. Ir toje sistemoje pagrindinis veiksnys buvo giedojimas arba apeigos gimtąja kalba, siejančios su istorine tradicija bei šventumo sritimi. Apeiginiai ritualai visada išlaiko, sakytume, genetinę istorinę ir sakralinę atmintį ar jos nuolaužas, kurios, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, ima ir „prisikelia“, vėlei pajungdamos žmones prigimtinei bendrystei reikšti ir jai tvirtinti.
Beje, labai svarbus yra Vilniaus vaidmuo. Važiavimas į Vilnių iš tolimo Lietuvos krašto – didelis įvykis.
Nepaprastai svarbus dalykas! Juk mūsų tėvai augo girdėdami „mes be Vilniaus nenurimsim“. Vilniaus, kaip istorinės ir simbolinės Lietuvos sostinės, vaizdinys tapo svarbiu lietuvybės bruožu. Dainų šventė buvo viena nerašytos Vilniaus lietuvinimo programos dalis. Juk po karo Vilnius buvo tuščias, po to iš kaimų suvažiavo daug naujų žmonių, atkeliavo daug rusakalbių. Pamatinis kultūros tikslingumas savaip suvirškino valdžios norus sankcionuoti ar pritaikyti šventinį apeiginį vyksmą saviems tikslams. Vis labiau ėmė veikti prigimtinis mūsų kultūros tikslingumas, kaip jau minėjau – lietuvybės tvirtinimas ir gimtosios kalbos palaikymas. Dainų šventė kalbėjo apie tai, kad mes esame čia, kad esame lietuvių tauta ir švenčiame savo istorinėje sostinėje.
Vilnius turi ir bendresnę reikšmę. Grigorijus Kanovičius rašė, koks stebuklingas miestas atrodė Vilnius žydui iš Jonavos. Lygiai taip pat vaikui iš tolimesnio šalies kampelio, vykstančiam į Dainų šventę Vilniuje ir apie gilesnius kultūros dalykus galbūt nemąstančiam, tai atrodė lyg kelionė į svarbiausią miestą pasaulyje.
Vilnius yra stebuklingas ir stebuklų miestas. Pats patyriau neužmirštamą gelsvos stebuklo spalvos palytėjimą, kai atvykęs leidausi iš Fizikos fakulteto į Senamiestį. Nežinau, kiek prastovėjau suimtas įstabaus, su visa dangaus gelme bei aukštuma atsivėrusio vaizdo. O kultūros dalykų nebūtina apmąstyti, juos galima pajausti, išgyventi, išgiedoti. Aišku, kad atvažiavęs žmogus į Vilnių žiūri kaip į neregėtą, nesuvokiamą miestą. Ir kai visi sueina į areną, dainuoja lietuvišką dainą, sukasi ritmingais judesiais ir vienijasi – renginys ir reginys įtraukia visus į scenarijus peržengiantį apeiginį vyksmą, kuriame prišaukiamas žemės ir dangaus sąskambis. Apeiginiu vyksmu atnaujinamas ne tik minėtas sąskambis, tačiau atsinaujina ir pati žmonių bendruomenė, jos sakralinis sąryšingumas su gimtine. Apeiginis vyksmas savo atmintyje yra išlaikęs ir aukuro atšvaitą.
Įdomu, kad sovietmečiu nepaprastoje vietoje – Kalnų parke – dainų šventėms įrengtas Dainų slėnis. Tai Lietuvos pradžių pradžios vieta, Kreivasis miestas su spėjamu Tauro kalnu, kur Gediminas galbūt medžiojo taurą.
Neabejotinai šventa vieta. Nežinau, gal ne vien pragmatiškai ta vieta parinkta, gal buvo žmonių, kurie sąmoningai ją pasirinko. Galima filosofiškai samprotauti, kad pati šventė sau pasirinko šakninę sakralinę istorinę Vilniaus erdvę. Atvykėliai indai, vaikščiodami toje vietoje, kur Vilnia įteka į Nerį, sako mums, kad tai šventa vieta. O juk indai išlaikę išlavintą šventumos pajautą. Tačiau kai pavaikštai po Sereikiškių parką ir apeini įspūdingai stūksančią jau porą dešimtmečių apleistą „Rotondą“, pagalvoji, kad kol kas dar nesame verti Vilniaus šventumo, nemokame imti sau iš jo sukauptų stebuklų. Gal gyvename neverti dovanos?
Visus tuos istorinius, mitologinius ar archeologinius dalykus geriau supranta jais besidomintys žmonės. Tačiau santykį su tolima praeitimi bet koks žmogus užmezga tik vaizduotės dėka. Būtent ji suteikia laisvę interpretuoti ir nevaržomi keliauti laiku.Galbūt tai vyksta ir Dainų šventės dalyvių sąmonėje.
Visiškai teisingai. Vaizduotė yra stiprinama vėlgi pajautomis, nuovokomis, nuojautomis, netikėtų ir neišsakomų nušvitimų akimirkomis. Ką išgyvena žmonės, kai susiima už rankų, giedodami paskutinę dainą? Tas bendras jausmas prikelia daugelį amžių, priartina dangų, sulydo mus vienatiniame garse – tampame savi ir stipresni. Tampame seniausia ir jauniausia tauta.
Dainų šventę kuria tie, kurie apsiima nešti organizacinę naštą, taip pat dainuojantys, šokantys, muzikuojantys jos dalyviai bei žiūrovai. Tačiau dar yra ir politinis elitas, kuris ne tik sprendžia, kiek renginiui skirti lėšų, bet ir vertina šią šventę kaip reprezentacinę arba ne. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad mūsų politikai, prakalbus apie Dainų šventę, vis dėlto jaučiasi nejaukiai, kad jie pasirenka ne buvimą drauge, bet gana atokų stebėjimą iš šalies. Kalba eina ne tik apie dabartinius politikus. Antai 2007 m. viename pokalbyje organizatoriai minėjo, kad net Dainų šventės tradicijos įtraukimas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą[1]nepadėjo suformuoti nuostatos, kad šios šventės reikšmė valstybei –nekvestionuotina.[2]Valdžią kaskart iš naujo reikia įtikinti, kad jos reikšmė ne iš piršto laužta.[3]Gal tai visiškai subjektyvus pastebėjimas, bet nevalingai krinta į akis politinio elito susvetimėjimas šios šventės atžvilgiu.
Jūsų pastebėjimas labai tikslus. Išties yra politinio elito susvetimėjimas visų tautinių dalykų atžvilgiu. Vyrauja kuo greitesnio vadinamojo sueuropėjimo ideologija, kuria ir grindžiamas vietinis politinis eurofederalizmas. Įsivaizduojama, kad kuo mažiau tautiškumo, tuo daugiau bus europietiškumo. Manoma, kad reikia mažinti ir menkinti tautinę savimonę bei nacionalinį tapatumą stiprinančius kultūrinius vyksmus, nes su jais siejamas nacionalizmas. O jau nacionalizmas laikomas nepageidaujamu europėjimo krypčiai. Tad ištinka dvejonės – nežinia, kaip elgtis. Visuomenei bei tautai nacionaliniai dalykai, lietuvybė kol kas išlieka svarbūs, o politikams apie juos nepatogu kalbėti, kad koks europietis nepagalvotų, esą mes nacionalistai. Tad imamasi šventę atskiesti multikultūralizmu, įvairiausių kitoniškumų apraiškomis.
Bet tai panašu į mąstymą klišėmis. Paprasčiau būtų kviesti kolegas europiečius drauge švęsti. Manau, kad atvykę į šventę, jie patirtų malonumą. Juo labiau, kad tautinė raiška Dainų šventėje yra labai ori.
Esame susidvejinę. Atrodo, kad šventė mažiau turėtų būti susijusi su lietuvybe ir jos tvirtinimu. Kad tas pats svečias iš užsienio pamatytų ir savo kultūros dalykų. Tada neva visi mums labiau plos už globalumą ir atvirumą. Tačiau pasižiūrėkime, koks moderniųjų estų požiūris į šią šventę. Ji visais atžvilgiais vertinama kaip vienas pagrindinių estiškumo, nacionalinės dvasios, kalbos palaikymo veiksnių. Todėl šventei nieko negailima, jai ruošiasi visi, ir nereikia prašyti finansavimo kaip pas mus. Estai gal yra labiau suvokę būtinumo išlikti ir stiprėti svarbą. Tezė, kad estų tauta turi gyvuoti per amžius, yra įrašyta visose jų programose, jų strategijoje „Estija 2030“ tai yra pirmas punktas. Esama politinio elito ir visuomenės sutarimo dėl tautos ir estiškumo, kurį galima palaikyti, tvirtinti ir skleisti pasaulyje tik nacionalinės kultūros lytimis. Todėl estai visuose strateginiuose dokumentuose pirmiausia įrašo kultūrą, o ne, kaip mes, ekonomiką ar kokią nors „pažangą“, nes ekonomika yra globali, tad ji jau savaime kelia rimtų iššūkių nacionaliniam tapatumui. Tokio sutarimo ir tokios nacionalinės savivokos mes stokojame.
Palyginti su estais mūsų šventė, tarkim, Dainų diena, yra gana atvira – lietuvių liaudies dainos čia nedominuoja kaip kaimynų šventėse. Vyrauja autorinė kūryba.
Na taip, mes link to einame. Šiuo metu mes linkstame sau ir pasauliui rodyti „įvairovę“. Manome, kad kaip tik „įvairove“ pritrauksime pasaulio dėmesį, o su juo ir kultūrinio turizmo industrijos nukreipiamus turistų srautus. Tad mažindami šventės finansavimą mūsų kultūros politikai tarsi sako – užsidirbkite rodydami tai, kas gali patikti plačiojo pasaulio publikai. Nesuvokiama, kad plačiojo pasaulio publiką kaip tik ir gali patraukti egzistencinis apeiginis lietuvybės teigimo bei tvirtinimo šventimas iš mūsų kultūrinės savivokos kylančiomis kūrybinėmis galiomis. Svarbiausia – šventės šventumo galia, tikras gelminis žiūrovus dalyviais verčiantis šventės išgyvenimas. Kai daina, giesmė ir judesys įgauna užkalbėjimo gaidą. Šventė pirmiausia reikalinga mums patiems. Kitos tautos švenčia savas šventes.
Mes vis kalbame, kad Dainų šventė – tai lietuviškumo potyris. Tačiau kasmet diskutuojama ir apie tai, kad šventės scenarijuje per mažai vietos kitų tautinių bendrijų pasirodymams.
Dainų šventei būdingas lietuvybės tvirtinimas neturi atskiriamojo aspekto. Galima įtraukti ir tautines bendrijas. Telieka išspręsti proporcijų ir dermės klausimus, apsvarstyti, kaip bus atskleistas bendro gyvenimo būdas vienoje žemėje, toje pačioje gimtinėje. Bet ir tos bendruomenės turi suprasti, kad gyvena Lietuvoje. Galima švęsti ir apeigomis tvirtinti savo bendrą tėvynę.
Ar Dainų šventė turi vidinę galią įtraukti naujas kartas, ar ji ir toliau galės sėkmingai gyvuoti?
Šventė nevyksta pati savaime. Šventę kuria ir joje dalyvauja žmonės, kurie supranta jos reikšmę, jaučia laiką, savo gyvenimą, pasaulį. Pasitelkę apeiginį šventės vyksmą, jie atlieka naujus veiksmus vis naujame laike. Kalbant apie jaunąją kartą, būtina suprasti, kad ji neegzistuoja be mokyklos. Ne iš miško gi ateiname. Jei baigęs gimnaziją žmogus sako, kad jam lietuvių kalba nereikalinga, tai šventė jam irgi nereikalinga. Galbūt jam labiau tiktų festivalis? Festivalizuotišventę paprasta. Tačiau festivaliai visuomet tampa preke. Tai neišvengiama kapitalizmo sąlygomis. Ir Dainų šventėje esama prekinio aspekto. Atsiranda noras pritraukti daugiau turistų, užsienio žiūrovų. Tas noras nėra savaime blogas, tik klausimas, kiek jis paveikia turinį ir tikslą. Viskas priklauso nuo tų, kurie rengia, ir nuo tų, kurie plačiau mąsto apie vyksmus mūsų kultūroje ir švietimo sistemoje. Jei visi ima sutarti, kad reikia stengtis dainų šventes parduoti, tai jau nebetenkame šventės, o su ja ir galingo lietuvybės tvirtinimo bei skleidimo įnagio.
Nepriklausomoje Lietuvoje į šventės scenarijų įsiliejo ir spontaniškoji Folkloro diena (1990 m. – kaip Tautinis vakaras, vėliau – kaip atskira Dainų šventės diena), gal ilgainiui ir jaunoji karta į ją įsilies su savo muzikiniu skoniu?
Puikiai įsivaizduoju ir tokią galimybę. Yra daug muzikinių grupių, derinančių etninį ir kitokį dainavimą. Kodėl gi ne. Šventė nėra uždara. Juolab jaunų žmonių norui išgyventi apeiginį sakralinį lietuvybės tvirtinimo vyksmą.
Greta Dainų šventės, kokius kitus renginius išskirtumėte kaip labiausiai vienijančius Lietuvą?
Tai ir Kovo 11-osios ir ypač Vasario 16-osios renginiai. Tai valstybiniai ritualai. Tik klausimas, ar tie ritualai tvirtina, ar juos nukonkuruoja kiti, kurie skiria. Derėtų labiau minėti iš Žalgirio mūšio datą, nes baltarusiai jau baigia Žalgirį nusavinti.
Pokalbio pabaigai dar grįžkime prie Sąjūdžio temos. Dabar randasi įvairių naujų judėjimų, kurie taip pat pasivadina sąjūdžiais. Tai gali būti sambūris, keliantis medicinos darbuotojų problemas, arba paveldo, medžių saugojimo iniciatyvos. Žmonės jaučia, kad bendroji valstybės politika abejinga kai kuriems svarbiems dalykams ir taip bando atkreipti į juos dėmesį.
Akivaizdu, kad žodžio „sąjūdis“ vartojimas gaivina sąsają su anuo Sąjūdžiu. Ką tai reiškia? Įvairių pažiūrų, profesijų ir socialinių sluoksnių žmonės jaučia, kad valstybėje reikia kažką keisti, kad ta valstybė ir tas mūsų bendras gyvenimo būdas yra negyvybingi, kad reikia kažką daryti, nes viskas labai greitai ir nekūrybingai švaistoma. Lietuvių tauta stebėtinai greitai sumenko, susitraukė – juk netekome milijono gyventojų. Trečdalio gyvybinės galios. Nepaprastai susilpnėjome ir kūrybos, ir kultūros, ir nacionalinės savimonės atžvilgiu. Kad ir į kokius socialinius rodiklius pažvelgsi – Europos Sąjungos dugne. Ir jokių pastangų svarstyti egzistencines bėdas ir imtis su jomis dorotis. Vien džiūgavimai augančiu BVP. Paradoksalu – BVP auga, o skurdžių daugėja, kultūros finansavimas menkėja, švietimo sistema eina iš vienos krizės į kitą, pasitelkus vis daugiau niekam nežinomų krizių valdymo bei krizių vadybos specialistų.
Gal Sąjūdžio atmintis formuoja ir savitą mūsų protesto kultūrą. Kai nemokame griežčiau išsakyti savo nuomonės apie valstybės politiką, atrodo, kad padainuosime, ir to užteks.
Na, mes apskritai nebemokame susitelkti rimtiems dalykams. Esame pamokyti, kad protestai gali brangiai kainuoti ir šiais laikais. Anais laikais dainuota prižiūrint milicijai. Atsimename ir „bananų balius“. Tas dainavimas buvo aiškus pasipriešinimas jėgai, kuri buvo šalia ir realiai grėsminga... O dabar iš visų pusių skamba įtikinėjimai, kad reikia rūpintis tik savais reikalais, o valstybiniais pasirūpins išrinktieji su savo pasitelktais ekspertais.
Kartais atrodo, kad žodis Sąjūdis įkalina praeityje. Tarsi jis galėjo rastis tik tuo metu ir yra nebepakartojamas.
Bet iš praeities semiamės išsilaisvinimo patirties. Laisvinomės iš sovietinės okupacijos ne vieną akimirką, o kelerius metus. Žmonės ilgą laiką gyveno tokioje jausenoje, buvo daug laisvinimosi vyksmų, sukaupta daug patirčių. Dabar, kai žiūrime iš trisdešimties metų perspektyvos, atrodo, kad čia buvo vienkartinis įvykis.
Bet kodėl nepavyksta tos sąjūdinės patirties pasitelkti kuriant dabartinį bendrąjį gėrį?
Gal ne tiek nemokame, kiek naujo gyvenimo buvome atgrasyti nuo tokių dalykų. Nes naujas gyvenimas prasidėjo gana sunkiai. Daug žmonių išgyveno didelius vargus, jie buvo priversti patys suktis nuo Gariūnų iki Seimo. Patyrė daug skriaudų ir prievartos. Kai ateina ramesnis laikas, tai norisi tik vieno – gerinti savo gyvenimą. Tai ir vyksta iki šiol. Visuomenėje tvyrantis godumas iš dalies kyla ir iš to laiko. Tad kalbos apie bendrojo gėrio kūrimą neranda atsako. Tada pasiimamas žodis su istorine aura, šventas žodis, ir atrodo, kad jis suteiks daugiau jėgų veikti. Žodis išties teikia galios, bet tai galiai reikalinga ir sąmoninga bei sąžininga žmogaus valia.
Dainų šventės terapija turbūt svarbi ir kaip priemonė, sauganti nuo per didelio nusivylimo, taip pat padedanti išlaikyti ryšį su šalimi, jos žmonėmis ir istorija. Ačiū už pokalbį.
Bernardinai.lt
