Skausmas – gyvybiškai svarbus išlikimui. Tačiau jo tyrimai – skausmingas klausimas.
„Mėgstame naudoti kapsaiciną, aitriųjų pipirų veikliąją medžiagą. Jis geras tuo, kad deginimas didėja palengva, kol tampa itin stipriu“, sako Irene Tracey. Ji ne sadistė, o Oksfordo universiteto klinikinių tyrimų padalinio direktorė. Kadangi skausmo tyrimai yra pagrindinė jos darbo kryptis, kartais Tracey vadina „skausmo karaliene“. Savo laboratorijoje, kurioje įrengti galingiausi pasaulyje fMRT skeneriai, ji verčia žmones kentėti vardan mokslo. Jos eksperimentuose savanoriai mušami, badomi ir deginami dešimtimis būdų, kad remiantis jų smegenų veiklos atvaizdais, būtų galima suprasti, kas yra skausmas, kodėl jį jaučiame ir kaip jį palengvinti.
Funkcine MRT galima išvysti neuronų aktyvumą bet kurioje galvos smegenų vietoje. Technologija jau pakeitė medicinos supratimą apie skausmą ir potencialiai gali pakeisti tiek diagnostiką, tiek ir gydymą. Apie skausmo tyrimų istoriją ir dabartinius mokslininkų pasiekimus New Yorker pasakoja žurnalistė Nicola Twilley.
Skausmą tyrinėti iki šiol sudėtingiausia. Viena vertus, tai – fiziologinis procesas, kaip kvėpavimas ar kraujotaka, kita vertus – itin subjektyvi kategorija. Savo skausmą galite jausti tik patys, ir nei gydytojas, nei artimiausias žmogus jūsų pojūčių patirti negali. Tai kelia akivaizdžias problemas. Kaip apibūdinti savo pojūčius kitiems? Kaip tokį apibūdinimą vertinti? Kaip gydyti tai, ko negalima patikimai išmatuoti? Pastaruosius porą dešimtmečių mokslininkai pradėjo ieškoti būdų nustatyti skausmo bendrą vardiklį, jį išmatuoti ir paversti objektyvesne sąvoka. Tracey – viena iš šios srities lyderių.
Skausmo tyrimo istorijoje pilna išradingų, bet dažniausiai bergždžių bandymų išmatuoti pojūčius. XIX amžiuje prancūzas gydytojas Marc Colombat de l’Isère, išgarsėjęs mikčiojimo gydymu, bandė skausmo intensyvumą pagal kenčiančiojo riksmų dažnį. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kornelio universiteto gydytojai išrado dolorimetrą – prietaisą skausmo slenksčio matavimui kaitinimu arba spaudimu. 2017 metais MIT mokslininkai pristatė DeepFacelift, algoritmą, turintį nustatyti nemalonių pojūčių intensyvumą pagal žmogaus veido išraišką.
Tačiau dabar dažniausiai naudojami skausmo stiprumo nustatymo instrumentai tebesiremia paties žmogaus pranešimais apie savo pojūčius. Vieną iš jų, McGillo skausmo indeksą, sukūrė seniausio Kanadoje McGillo universiteto psichologai, 20 metų rinkę iš savo pacientų girdėtas skausmo charakteristikas, – tarp kurių „graužiantis“, „tempiantis“ ir „akinantis“ – ir galiausiai beveik 80 apibūdinimų sugrupavo į 20 kategorijų. Nors praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiūlytas klausimynas lig šiol plačiai naudojamas, rimtų jo patikimumo tyrimų niekas neatliko, ir daugelis abejoja jo naudingumu. „Kankinantis“ skausmas vienam gali pasirodyti, pavyzdžiui, „siaubingu“; be to kenčiantis žmogus ne visada pasirengęs svarstyti, jaučia jis tempiantį ar geliantį, neraminantį ar varginantį skausmą. Galų gale, bandymai išversti McGillo indeksą į kitas kalbas susiduria su kultūrinėmis skausmo suvokimo ir pojūčio apibūdinimo ypatybėmis: jei kanadietis migrenos skausmą apibūdina kaip pulsuojantį, tai ainai jo stiprumą lygins su gyvūnų trepsėjimu („meškinė“ migrena kamuoja labiau nei „elninė“).
Kitas populiarus būdas – skausmo įvertinimas dešimtbalėje sistemoje, kur 0 reiškia „neskauda“, o 10 – stipriausias skausmas, kokį tik gali įsivaizduoti pacientas. Tačiau ir jis ne visai aiškus: toks vertinimas vargu ar gali būti objektyvus. Galų gale, savo asmeninį skausmo maksimumą nedaug kas žino, – ir dar mažiau pageidauja jį patirti, – o diskomfortą kiekvienas vertina savaip. O ir patys gydytojai pacientų skundus vertina skirtingai. JAV atlikti tyrimai parodė, kad, esant vienodiems skundams, nuskausminamieji vaistai juodaodžiams išrašomi rečiau, nei baltaodžiams – arba duoda mažesnes preparato dozes. Analogiškai ir moterims opioidai nuo skausmo išrašomi 25% rečiau nei vyrams.
Neturėdami patikimo skausmo matavimo būdo, gydytojai negali nei standartizuoti gydymo, nei adekvačiai įvertinti ar jis padeda, mano Twilley. O tokio būdo ieškoti itin sudėtinga dėl pačios skausmo biologijos pabrėžia Tracey. Tiriant bet kokius sensorinius jutimus – regą, klausą, lytėjimą – galima atsekti, kuri smegenų dalis priima ir apdoroja signalus, tačiau su skausmu to atlikti neįmanoma. Kitaip tariant, iki šiol nežinome, kaip smegenys konstruoja patirtį, kurią vadiname „skauda“.
Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį konkrečios už skausmo pojūtį atsakingos smegenų dalies ieškantys mokslininkai nuleido rankas. Vienas po kito eksperimentai su fMRT rodė, kad skausmas keičia iš karto daugelio smegenų regionų aktyvumą, kitaip nei vizualiniai ar garso stimulai. Todėl Tracey ėmė tirti įvairių smegenų sričių indėlį į jutimą. Viename iš ankstyvųjų tyrimų ji aptiko nuostabų dalyką. Kai karštais įrankiais „kankinami“ dalyviai išvysdavo prieš skausmo sustiprinimą, stipriausią jo vertę ir prieš pradedant jam mažėti, užsidegančias spalvotas lemputes, jų smegenys reaguodavo jau ne į patį skausmą, o į lempučių spalvą. Taip mokslininkai rado smegenų sritis, atsakingas už skausmo tikėjimąsi: priekinė salos (lot. insula) dalis ir priekinės smegenų žievės dalys.
Viename iš garsiausių savo eksperimentų neurobiologė tyrė skausmo ir religijos santykį, siekdama patikrinti teiginį, kad religingi žmonės jaučia skirtingai. Lygindama aršių katalikų ir ateistų smegenų aktyvumą, ji išsiaiškino, kad į nemalonius stimulus jos reaguoja vienodai. Tačiau kai tikintiesiems būdavo parodomas Panelės Marijos atvaizdas, savo jutimus jie pradėdavo vertinti visu balu žemiau, nei ateistai, o jų smegenyse aktyvuodavosi sritys, siejamos su gebėjimu slopinti fizinę reakciją. Tai rodo, kad žmogaus smegenyse yra nuskausminimo poveikį turintys neuroniniai mechanizmai.
Palengva šis ir kiti tyrimai išaiškino, kodėl, vienodai stimuliuojant, skausmą žmonės suvokia skirtingai, ir kodėl tas pats žmogus šiandien reaguoja į jį kitaip, nei vakar, ar rytoj. Paaiškėjo, kad skausmo suvokimą galima paveikti. Apkrovus smegenis matematine užduotimi, pojūčiai būna silpnesni, jei žmogus serga depresija ir pernelyg daug dėmesio sutelkia į nemalonius pojūčius, vienodos jėgos dūris jam atrodys nemalonesnis, nei kitiems.
Nustatę skausmo pajutimo metu kylančio „pašalinio“ smegenų aktyvumo tipus (tokius, kaip išankstinis pojūtis), mokslininkai sugebėjo nustatyti smegenų regionus, kurių vaidmuo šiame bandyme buvo svarbiausias. Nė vieno iš 2007 metais Tracey aprašytų regionų „specializacija“ nebuvo skausmas, tačiau visi jie aktyvuodavosi, jei žmogui būdavo gerokai bakstelima ar apdeginama. Beje, sprendžiant iš visko, smegenyse, visgi yra plotelis, į skausmą reaguojantis itin aktyviai – dorsalinėje (nugarinėje) salos dalyje. Panašu, būtent jį galima vadinti agonijos šaukliu: elektra tikslingai stimuliuojant šią dalį, žmogus raitysis iš skausmo, nors jokių traumų ir nebus.
Oksfordo laboratorijoje yra viskas, ko reikia moksliškam žmonių kankinimui. Pavyzdžiui, lazeriai ir elektrodai naudojami, kai reikia staigiai pakeisti vieną stimuliaciją kita, rašo savo kailiu juos išbandžiusi Tracey. Ant odos savanoriams tepamas kremo pavidalo kapsaicinas, gerai tinka lėtino skausmo simuliavimui. Į tiesiąją žarną įkišami pripučiami kamuoliukai (mokslininkai turi ir tokių), naudojami, imituojant savotišką vidinių organų pažeidimo skausmą. Visi šie instrumentai reikalingi, kad laboratorinėmis sąlygomis būtų galima kuo tiksliau atkurti ir tyrinėti įvairių rūšių skausmą. Mokslininkai netgi sukūrė protokolus, kuriais vadovaujantis, sukeliamas maksimalus skausmas, minimaliai pažeidžiant audinius: keičiant poveikio intensyvumą, taikant psichologinius triukus ar stimuliuojant atskiras smegenų dalis, galima gerokai suintensyvinti eksperimento dalyvių juntamą skausmą.
Irene Tracey tvirtina, kad skausmo jutimas – ne bausmė, o privalumas. Su įgimta analgezija (negebėjimu justi skausmą) gimusių žmonių patirtis įrodo, kad tokio potyrio nebuvimas – katastrofa sveikatai. Skausmas sergsti mus, primena būti atsargiems ir gali tiesiogine prasme išgelbėti gyvybę – darytis tyrimų dažniausiai einame tik tada, kai ką nors suskausta. Negaunantis tokių signalų iš organizmo žmogus kenčia nuo traumų ir infekcijų, kurių pats nepastebi, ir dažnai senatvės nesulaukia.
Dabar tokie specialistai, kaip Tracey, vis daugiau dėmesio ima skirti „blogajam“, tai yra, lėtiniam skausmui, kuris, kitaip, nei „normalus“, žmogui visai nenaudingas. Dar neseniai chroniškas skausmas laikytas savotišku įprasto „pratęsimu“, rašo New Yorker: kažką skauda labiau, nei turėtų pagal gydymo kursą. Tačiau smegenų skenavimas parodė, kad nuolatiniu skausmu besiskundžiantys pacientai į tuos pačius stimulus reaguoja kitaip nei sveiki žmonės, ir dabar chronišką skausmą mokslininkai nagrinėja kaip atskirą reiškinį – turintį ypatingą biologiją ir mechanizmus. Deja, didžiosios dalies šių mechanizmų tyrėjai iki šiol negali suprasti ir paaiškinti, konstatuoja Tracey. Nuo chroniškų skausmų, kai kuriais duomenimis, vien JAV kenčia nuo 10% iki 30% gyventojų, o ekonomikai tai kaštuoja 635 mlrd. dolerių per metus. Tai daugiau, nei vėžys ir širdies ligos kartu.
Naujausi Tracey atlikti tyrimai rodo, kad chroniško skausmo neuroninis mechanizmas slypi galvos smegenų kamiene – sunkiai pasiekiamoje vietoje, nugaros smegenų tęsinyje. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad kamiene yra specialūs į galvos smegenis einančio skausmo signalo prislopinimo ar sustiprinimo mechanizmai. Dėl to mes, pavyzdžiui, galime nepastebėti, kad įsipjovėme, nes dėmesį buvome sutelkę kur nors kitur. Tačiau kai kurių žmonių organizme dominuoja skausmo sustiprinimo mechanizmas, ir todėl jie skausmą junta nuolat. Kodėl tai vyksta ir kas tai lemia, mokslininkai kol kas nežino, tačiau Tracey tikisi, kad bent iš dalies tai normalizuoti galima preparatais.
Objektyvūs duomenys apie svetimą skausmą reikalingi ne vien medicinai ir farmacijai – tai itin svarbu ir tokiose sferose, kaip draudimas, socialinė apsauga ir teisė. Tai, ar žmogus iš tiesų kenčia nuo darbo vietoje ar kur kitur (tarkime, restorane ar parduotuvėje) patirtos traumos, tiesiogiai lemia teismo sprendimą apie žalos dydį, draudimo kompanijų išmokamą kompensaciją ir socialinės globos būtinybę. Objektyviai skausmą galinčios išmatuoti technologijos būtų milžiniškas proveržis. Kol kas teismai JAV nevertina fMRT skenavimo rezultatų už paties nukentėjusiojo būklės įsivertinimą kaip svaresnio argumento. Daugelis tyrėjų, savo akimis mačiusių, kaip skausmo suvokimas priklauso nuo nuotaikos, situacijos ar nuo to, kas jį jaučia, abejoja, kad smegenų skeneris – netgi pats galingiausias – iš viso gali pateikti „tikrąjį“ vaizdą. Skausmas kaip ir anksčiau, lieka itin subjektyvia kategorija, ir , iš esmės, bendro vardiklio pagal kurį būtų galima vertinti visus, gali ir nebūti.
Netgi Tracey įspėja nelaikyti raudona ir oranžine spalva šviečiančių smegenų vaizdų visaverčiu skausmo „paaiškinimu“. Kiekvienas skenerio vaizdas neparodo daugybės niuansų ir individualių žmogaus ypatybių, tarp kurių ir fiziologinės. 2013 metais neurobiologas iš Kolorado universiteto Boulderyje Toras Vagneris sukūrė algoritmą, galintį skausmą juntančių smegenų nuotraukas atpažinti 95% tikslumu ir įvertinti pojūčio stiprumą. Tačiau net ir šiuo atveju negalima to vadinti skausmo problemos sprendimu: kol kas nežinoma, kiek rezultatai, gauti, stebint nedaug sveikų savanorių, gali būti taikomi visiems žmonėms. Gal tai tik laiko klausimas, ir tolesni tyrimai juos patvirtins, – nežinome.
Technologijos.lt
