M. Zundelis – viena įspūdingiausių XX amžiaus asmenybių ir vienas žymiausių mūsų laikų dvasios vadovų. Šis katalikų kunigas buvo neprilygstamas eruditas: puikiai išmanė meną ir mokslą, ypač fiziką ir biologiją, taip pat psichoanalizę bei filosofiją, ką jau kalbėti apie teologiją, kuri iki šiol maitinasi jo duotu įkvėpimu. Ypatingas, mistinis M. Zundelio įkvėpimas ir yra svarbiausia. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Šveicarijoje, bet taip pat Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Egipte, tapo gyva legenda: kiekvienas, jį sutikęs, jausdavo besiskleidžiančią vidinę šviesą, tūkstančiai tapo vidujai laisvais.
Nesuprastas tiesioginės Bažnyčios vadovybės, marginalizuotas ir visą gyvenimą ėjęs tik kuklias klebono padėjėjo ar dvasios tėvo įvairiose mokyklose bei vienuolynuose pareigas, M. Zundelis padarė milžinišką įtaką Bažnyčios atsinaujinimui. Kaip trumpiausiai galėtume apibūdinti šį žmogų? Galbūt geriausiai šiuo teiginiu: M. Zundelis buvo žmogus, kuris išlaisvina. O išsilaisvinimo reikia kiekvienam iš mūsų. Žmogus iš tiesų gyvena tiek, kiek yra laisvas. Ir tai – nelengva.
Kas mes esame? Esame konstruktai. Mus sukonstravo prigimties instinktai, nuo vaikystės persekiojančios baimės, mums primesti idealai, svetimi norai, visuomenės projektai, kuriems nepajėgėme atsispirti. Mes gyvename pilkoje tėkmėje, kuri primeta gyvenimo būdą ir tyčiojasi iš giliausių troškimų. Mes gyvename apsimetinėdami, kad viskas gerai, kai jaučiamės blogai. Mes meluojame visiems, netgi artimiausiems, ir nematome jokios išeities iš šios būklės – iš visuomenės vergo būklės.
Bet kažkas mumyse kužda: tai ne aš! Giliai viduje retkarčiais kyla pajauta, kad toks pasaulis man yra svetimas, tylus protestas prieš tvarką, kuri buvo man primesta, ir protestas prieš mano paties nepajėgumą jai pasipriešinti. Ir vis dėlto, vos pajutę savyje laisvės troškimą, jį užgniaužiame kaip tuščią svają, kaip nepasiekiamą idealą, kaip neįmanomą laimę. Mes su kartėliu paneigiame patys save, nes laikome savo tikrąjį išsipildymą nerealiu dalyku ir kaip vergai grįžtame tekėti su drumzlina minios srove – visam laikui, iki mirties.
Kai kurie iš mūsų dėjo titaniškas pastangas tam, kad išsilaisvintų. Daugeliui tai buvo vargas ir nesėkmė. Nes buvome nesuprasti, vieni padarėme per daug klaidų, o ir visuomenė, mums atsakydama, užgriuvo su dar didesne prievarta ir patyčiom. Bet svarbiausia – kaip išsilaisvinti iš manęs paties, iš mano paties prigimtyje įsuktų varžtų, iš vidinių demonų, iš vidinės vergovės?
Girdėjome tūkstančius kartų: Kristus išlaisvina! Tačiau – kaip? Mūsų Kristus yra dogmatizuotas, paverstas valdymo instrumentu, negyvas. Dažniausiai šis Kristus tėra tik paskutinė vinis į vidinį karstą. Kristus mūsų „krikščioniškose“ auklėjimo sistemose yra sutapatintas su įsakinėtoju, draudėju ir kalte – su vadinamuoju Super ego, taip kaip kitose religijose su juo yra tapatinami jų dievai. O kam pavyksta nusimesti religinę Super ego formą, tas tuoj patenka į kitas, grynai socialines ir pasaulietines, egoistines ir ideologines Super ego formas – vidinė vergovė išnyra iš kiekvieno žmogaus psichinių gelmių, nepriklausomai nuo to, ar tiki jis, ar ne.
Yra tik vienas būdas išsilaisvinti iš tiesų. Tai – prisiliesti prie išsilaisvinusių žmonių. Pirmasis, kuris išlaisvina, yra Kristus – laisviausias iš visų. Esame įpratę prie teologijos, kuri Kristų konstruoja taip, kaip ji konstruoja nerealų pasaulį, dirbtinę visuomenę ir nelaisvą žmogų. Bet tikrasis Kristus yra ne konstruktas, o Kūrėjas. Žmogus, patiriantis Kristų, gauna laisvės įkvėpį, kuriuo sekdamas išsivaduoja iš jį konstruojančių išorinių jėgų ir ima kurti. Tikra laisvė yra kuriančioji laisvė. Žmogus kvėpuoja iš tiesų, kai ne konstruoja, o kuria savo gyvenimą – darbus, santykius su kitais, save patį, jungdamasis su galinga ir mylinčia, visą kosmosą iš jo vidinių gelmių kuriančia Dievo Valia, jausdamas ją kaip Kristų. Duodama Kristaus, ši laisvė yra perduodama ir iš žmogaus į žmogų, iš kartos į kartą – štai krikščioniškos tradicijos esmė.
Įspūdingoje, per amžius besidriekiančioje laisvės perdavimo grandinėje randame ypatingai spindinčių asmenybių. Tai – mistikai, šventieji. M. Zundelis – vienas iš šviesiausių, skirtų mūsų laikams. Visi, kurie galėjo su juo susitikti gyvai, liudija apie galingą ir šviesią jėgą, sklidusią iš jo asmens – jo žodžių, kasdienių veiksmų, ypač iš tylos, jaučiamos būnant kartu su juo. Išlaisvindavo savo buvimu. Kaip išlaisvindavo? Čia ir dabar padėdamas patirti savąjį giliausiąjį Aš, o jame – tikrąjį, gyvąjį, laisvąjį Dievą. „Dievas visada yra čia, su mumis. Bėda ta, kad mūsų čia, su savimi pačiais, nėra“, – sakydavo M. Zundelis. Čia ir dabar patirti Kristų – pats nardęs šioje patirtyje, į ją įvesdavo kiekvieną.
Abbé Pierre‘as, garsusis XX a. Prancūzijos kunigas ir istorinė asmenybė (visi susipažinę su XX a. Prancūzijos istorija, žino šį vardą), dalijasi savo liudijimu, kuriame telpa tūkstančiai kitų liudijimų: „Sutikęs tėvą Zundelį, suvokiau, kad sutikau gryną mistiką. Kartkartėmis vykdavau iš Paryžiaus į Lozaną tik tam, kad pas jį atlikčiau išpažintį. Tą kartu su juo praleistą valandą jausdavau, kad dalyvauju ypatingame gyvenime. Per patį Zundelio asmenį buvo tiesiog natūraliai įeinama į Dievo paslaptį, į absoliutą“. O nuo jaunystės laikų Zundelį asmeniškai pažinojęs popiežius Paulius VI jį apibūdino taip: „Tai – šviesa gydantis mistikos genijus.“
M. Zundelis mirė daugiau nei prieš 40 metų (1975). Tačiau jo knygos dvelkia ta pačia išlaisvinančia jėga. Belieka tikėtis, kad lietuviškai išleidus puikią jo biografiją bus imtasi versti ir jo paties tekstus.
