Ar žinote koks kalnas yra didžiausias visoje Saulės sistemoje? Jei atsakėte, kad Olimpo kalnas Marse, tada esate visiškai teisūs. Šis, kol kas miegantis, ugnikalnis labai išsiskiria iš raudonosios planetos dykumų ne tik savo didžiu, bet ir savo pločiu.
Kalnas yra Tarsidės srityje, netoli Marso pusiaujo. Jis priklauso didelių ugnikalnių grupei, kurie yra dešimtimis ar net šimtais kartų didesni už kitus Marso kalnus ir ugnikalnius.
Olimpo kalno aukštis siekia 25 km., o visas kalnų masyvas driekiasi 624 km. Palyginkime šį milžiną su didžiausiu ugnikalniu Žemėje – Mauna Loa, kuris yra 10 km. aukščio, tačiau virš jūros lygio jis iškilęs tik 4 km.
Taigi, pagal masę Olimpo kalnas yra šimtus kartų didesnis nei Mauna Loa, o visas Havajų salynas, kuriame ir randasi pastarasis ugnikalnis, galėtų tilpti viename Olimpo kalne. Dabar palyginkime Olimpo kalną su didžiausiu kalnu Žemėje – Everestu. Šio aukštis siekia 8,8 km. virš jūros lygio.
Taigi, Marso milžinas pagal aukštį vėl laimi. Olimpo kalnas yra priskiriamas apsauginiams ugnikalniams. Jie pašėlusiai nesispjaudo lava, o lėtai formuojasi jai tekant žemyn per kraštus. Būtent dėl šios priežasties Olimpo kalnas yra labai platus, jo įkalnė yra 5 proc. statumo ir dėl to iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti žemas.
Ugnikalnyje vienas ant kito stūkso 6 krateriai, dar vadinami kalderomis, kurie sudaro didžiulę įdubą – jos plotis 85 km. Po krateriais esančios magmos kameros išsiliejus lavai greičiausiai ištuštėjo ir sugriuvo, negalėdamos toliau atlaikyti viršuje esančio svorio.
Ugnikalnio išorinius pakraščius supa šlaitas, kurio aukštis yra 10 km., o ugnikalnio pagrindą taip pat supa plati įduba. Olimpo kalnas yra sąlyginai jaunas ugnikalnis. Nors jam susiformuoti prireikė milijardų metų, kai kurie kalno regionai gali būti vos kelių milijonų metų senumo.
Saulės sistemos mastais tai yra pakankamai nesenai. Dėl šios priežasties Olimpo kalnas greičiausiai vis dar yra aktyvus ugnikalnis, turintis potencialą bet kada išsiveržti. Arizonos valstijos universiteto mokslininkas Jacobas Bleacheris pasakoja, kad Havajų salos susiformavo dėl ugnikalnių, kurie išsiveržė žemės plutai užslinkus virš besiveržiančios magmos. Anot jo, Olimpo kalne galimai vyksta atvirkštinis variantas ir lava juda po nejudančia planetos pluta.
Aukščiausiame Saulės sistemos ugnikalnyje gali būti ir uolų ledynų – akmeninių nuolaužų, užšalusių lede. Jie susidaro dėl virš ugnikalnio bazės esančio sniego ir ledo sankaupų. Manoma, kad paviršiaus dulkių atskirtas ledas ar vanduo gali tūnoti ugnikalnio viršūnėje. Šiuose ledynuose gali būti gūbrių ir griovių, kuriuos dengia akmenys. Šios struktūros amžius gali būti vos 4 milijonai metų. Kodėl toks didžiulis ugnikalnis susiformavo Marse, o ne Žemėje?
Mokslininkai mano, kad taip nutiko dėl mažesnės paviršiaus gravitacijos ir didesnio išsiveržimų skaičiaus raudonojoje planetoje. Tam tikrų ugnikalnių formavimuisi įtakos turi tektoninės plokštės, karštieji lavos taškai po pluta lieka tose pačiose vietose abejose planetose. Tačiau Žemėje plutos judėjimas užkerta kelią nuolatiniam lavos veržimuisi. Havajų salos susiformavo vienai plokštei užslinkus ant karštojo taško. Kiekvienas išsiveržimas suformavo po mažą salą atskiruose taškuose.
Tuo tarpu Marse plokštės juda labai nedaug. Tiek karštieji lavos taškai, tiek plokštės iš esmės lieka savose vietose. Kuomet lava veržiasi į paviršių, ji tai daro vienoje vietoje. Dėl šios priežasties vietoje daugybės vulkaninių salų, vienoje vietoje susiformuoja didžiulis kalnas, toks kaip Olimpo.
Tiesą sakant, prie Olimpo kalno yra susiformavę dar trys panašaus dydžio kalnai. Net ir egzistuojant vos vienam iš jų, Žemėje nebūtų jokio dydžiu ar pločiu šiam prilygstančio kalno. Be to, kalno dydžiui įtaką turi jo amžius. Nors mokslininkai dar netyrinėjo kalno marsaeigiu, jie ištyrė 6 atskriejusias vulkanines nuolaužas, kurios patvirtino didelį Marso kalnų amžių.
Glazgo universiteto mokslininkas Benjaminas Cohenas aiškina, kad šios nuolaužos susiformavo per 90 mln. metų laikotarpį. Anot jo, tai yra neįprastai ilgas laiko tarpas ugnikalniui. Šios nuolaužos atsidūrė kosmose po to, kai prieš 11 mln. metų į Marsą įsirėžė didžiulis dangaus kūnas. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, mat susidūrimo metu kosmose atsidūrė itin daug vulkaninės kilmės nuolaužų, todėl greičiausiai ugnikalnis buvo aktyvus žymiai ilgesnį laiko tarpą. Kita 11 Marso meteoritų grupė patvirtino, kad šie ugnikalniai veikia žymiai ilgiau. 10 iš jų buvo 500 mln. metų amžiaus, o vienuoliktas – net 2,4 mlrd. metų amžiaus. Visa tai reiškia, kad net 2 mlrd. metų vienoje Marso vietoje nuolatos liejosi magma.
Purdue universiteto (Indiana) mokslininkas Marcas Caffee sako, kad Žemėje negalima tikėtis nieko panašaus – nėra nei vieno ugnikalnio, kuris 2 mlrd. metų vienoje vietoje pastoviai spjaudytų lavą. Tarsidės srityje esantys ugnikalniai yra tokie dideli, kad jie matosi net ir sezoninių smėlio audrų metu.
Italų astronomas Giovanni Schiaparelli, kuris intensyviai studijavo Marso paviršių XIX amžiuje, pastebėjo šiuos neįprastus kalnus, juos stebėdamas pro savo vos 22 cm. teleskopą. Jie iš karto buvo matomi ir 1971 m. Marse nusileidus „Mariner 9“ zondui. Nors nei vienas marsaeigis dar nenusigavo iki įspūdingųjų Marso kalnų, tai nesustabdė svajonių vieną dieną juos ištirti.
Kompanija „4th Planet Logistiks“, kuri buvo įkurta tyrinėti žmonių gyvenimo sąlygas raudonojoje planetoje, siekia sukurti virtualios realybės kopimo kelią į šiuos neįtikėtino dydžio kalnus. Taigi, net jeigu galimybė savo akimis pamatyti Olimpo kalną yra kol kas neįmanoma, netolimoje ateityje galėsime jį išvysti virtualioje realybėje.
Tiesą sakant, mokslininkai jau panaudojo itin aukštos rezoliucijos kamerą, kad Europos Marso Ekspreso palydovo pagalba sudarytų ugnikalnio paviršiaus modelį.
Parengta pagal space.com
Technologijos.lt
