Gajutė ABELKIENĖ
Šeštadienio rytmetį Lūšės kaimo gyventojai ir svečiai susirinko prie palei geležinkelį stovinčio kryžiaus tremtiniams atminti paminėti Gedulo ir vilties dieną, atiduoti pagarbą kraštiečiams, ištremtiems į tolimąjį Sibirą.
Laikas negydo
Pasak renginį pradėjusios Lūšės kaimo bendruomenės pirmininkės Jadvygos Jagminienės, skaitant tremtinių laiškus atmintin įstrigo viena eilėraščio eilutė: ,,Aš nieko, nieko nenorėčiau, tik džiaugtis ugnimi laukų aguonų. Laikyti kūdikį ant rankų ir jausti burnoje gimtinės juodą duoną... Aš nieko, nieko nenorėčiau...“ Jos teigimu, į šią eilutę sudėta viskas: ilgesys, meilė, tikėjimas ir viltis.
„O kiekviena diena vis labiau ir labiau mus tolina nuo 1941 m. birželio 14 d. nakties, kai nekalti žmonės, šautuvų buožių smūgiais ir spyriais pažadinti iš miego, buvo grūdami į gyvulinius vagonus ir vežami į nežinomybę, mirtį, bet skaudūs istorijos vingiai niekada neišdils iš buvusių tremtinių, politinių kalinių širdžių ir atminties. Tikėkime, kad žmogaus istorija nesibaigia su jo mirtimi. Kol gyvi tos istorijos liudytojai, pasisemkime neišblėstančios narsos ir meilės Tėvynei, branginkime tėvų, senelių, prosenelių patirtį, gerbkime didvyrius, puoselėkime istoriją ir jos neužmirškime, kad senojoje Europos žemėje, prie Nemuno ir Neries, tebevaikšto lietuviai. Jie išliko, nes ne aukso, o kraujo dėmėmis rašė savo istoriją. Atmintis gyva, kol gyva tauta. Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų, kaip birželio 14-osios, negydo laikas“, – sakė J. Jagminienė ir pakvietė tylos minute pagerbti visus tremtinius, kurie sugrįžo į Tėvynę ir atgulė poilsio Lietuvos žemelėn ir tuos, kurie liko amžino įšalo žemėje taip ir neapkabinę Lietuvos, toli nuo artimųjų, gimtosios žemės...
Prie kryžiaus renginio dalyviai padėjo gėlių, uždegė žvakutes, sugiedojo Lietuvos himną.
Buvusi tremtinė Aleksandra Božonienė dėkojo Lūšės bendruomenės nariams už istorinės vietos išsaugojimą, už pastatytą kryžių tremtiniams atminti ir už kiekvienais metais minimą Gedulo ir vilties dieną.
Dalijosi prisiminimais
Po minėjimo prie kryžiaus tremtiniams atminti visi susirinko Lūšės bendruomenės namuose, kur kunigas Klemensas Jaraminas aukojo šv. Mišias už amžinybėn išėjusius tremtinius.
Padėkos žodį bendruomenei tarė Židikų seniūnijos seniūnė Skirmutė Stasytė.
Susirinkusiesiems koncertavo Židikų kultūros centro Pikelių kultūros namų mišrus vokalinis ansamblis ,,Sodžius“, vadovaujamas Antano Erlicko.
Po to visi susėdo už stalo prie arbatos, kavos puodelio, prisiminė skaudžias tremties dienas, apgailestavo, jog laikas negailestingas ir vis mažiau lieka žmonių, patyrusių tremties baisumus ir galinčių apie tai paliudyti ateinančioms kartoms.
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
