Velykinis Kristaus Prisikėlimas yra Jėzaus dieviškumo ženklas, kuris mus veda iš mirties į gyvenimą, iš lėkšto gyvenimo beprasmybės į suvoktą amžino gyvenimo ilgesį bei prasmę, todėl, kai Velykų nakties liturgijoje uždegame žvakę ir atnaujiname Krikšto įžadus, suvokiame, kodėl gyventi verta ir prasminga. Mes ne vieniši šiame žemiškame kelyje – su mumis prisikėlęs Jėzus!
Kartą vienas katalikų vienuolis dalyvavo dvasinio atsinaujinimo programoje, kurios viena iš dalių buvo asmeninis pokalbis su budistų vienuoliu. Kai atėjo pokalbio eilė katalikų vienuoliui, jis išvydo budistų vienuolį, sėdintį lotoso pozoje ir linguojantį į visas puses džiaugsmo ir šypsenos nutviekstu veidu. Po ilgokai užtrukusios pauzės budistas pasakė: „Man patinka krikščionybė. Bet man nepatinka krikščionybė be Prisikėlimo. Parodyk man Prisikėlimą savyje.“ Vėliau šį susitikimą su budistu katalikų vienuolis apibūdino taip: „Jo tiesmukiškas pasakymas buvo tai, ko šiandien iš krikščionio laukia jį supantis pasaulis: „Tu esi krikščionis – tai reiškia tu esi prisikėlęs su Kristumi. Jei tavo gyvenimas liudija Prisikėlusį Kristų, tada tikėsiu tuo ir aš.“ Jei esame su Kristumi, Jis mums padeda nugalėti nuodėmę.
Pirmieji mokiniai, išsklaidyti Jėzaus kančios ir savo baimės gyvenimą užbaigti smurtine mirties nuojauta, netrukus sugrįžta ir atsimaino naujais žmonėmis vieno paprasto ir kartu nepaprasto dalyko dėka: Jėzaus dieviško Prisikėlimo ir Šv. Dvasios atsiuntimo. Būkime kartu šiomis dienomis lyg tie atsimainę pirmieji mokiniai, kai vieni kitus sveikinsime ir linkėsime:
Kristus tikrai prisikėlė, prisikėlė iš tiesų!
Aleliuja!
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
